Prieš Sovietų Sąjungos okupaciją 1940 m. milijonas (beveik trečdalis) Lietuvos gyventojų priklausė kokiai nors katalikiškajai organizacijai. Komunistinis režimas stengėsi izoliuoti dvasininkiją nuo pasauliečių. Valdžios nurodymu įsteigtų parapijų komitetų tikslas buvo kontroliuoti kunigų veiklą. Nors su Vatikano II Susirinkimo dokumentais aktyviausi Lietuvos katalikai buvo susipažinę, jų nuosekliai įgyvendinti buvo neįmanoma dėl tikėjimo varžymų. Nepaisydami rizikos nemažai pasauliečių drauge su kunigais dalyvavo valdžios draustame jaunimo katekizavimo, pogrindinės religinės literatūros leidybos bei platinimo darbe. Pogrindžio sąlygomis veikė Eucharistijos bičiulių sąjūdis.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pasauliečių ugdymas tapo vienu svarbiausių Bažnyčios uždavinių. Pradėtos kurti naujos parapijos, ypač miestų gyvenamuosiuose rajonuose, visose parapijose įkurtos naujos parapijų tarybos. Lietuvos vyskupijose pradėta vykdyti parapijų atnaujinimo programa „Atgaivink“.

Atsiradus galimybei laisvai burtis į draugijas, atgaivintos prieškario Lietuvoje, vėliau išeivijoje sėkmingai veikusios katalikų organizacijos. Krikščioniškos socialinės, švietimo bei kultūros iniciatyvos davė pradžią naujiems veikimo centrams, subūrusiems savanorius. Juose vykdomos įvairios programos, bendradarbiaujant ne tik su katalikų paramos fondais, bet ir su valstybės institucijomis, savivaldybėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis.

Anksčiau gyvavusius bažnytinius sambūrius, brolijas papildė nauji po visą pasaulį paplitę bažnytiniai judėjimai. Į juos įsitraukę pasauliečiai aktyviai dalyvauja apaštalavimo baruose. Didžiojo 2000 m. krikščionybės jubiliejaus renginiai pareikalavo sutelktų katalikų pasauliečių pastangų ir įrodė tikinčiųjų atsakomybę dalyvaujant Bažnyčios misijoje.